Kai savivaldybė daugiabučio įgaliotinį prilygina administratoriui

Paskelbta: 2026-07-01
Autorius: Evaldas Jablonskas

Ciklas: Daugiabučio įgaliotinio užrašai

Kodėl savivaldybės bandymas daugiabučio įgaliotinį paversti pastato valdytoju griauna gyventojų savivaldą, prasilenkia su teisine logika ir demonstruoja pačios institucijos atsakomybės kratymąsi?

Daugiabučio gyventojų įgaliotinis nėra administratorius. Tai – esminė teisinė riba, kurią savivaldybė privalo gerbti. Tačiau realybėje susidūriau su paradoksalia situacija: valdininkai ėmė vertinti įgaliotinį taip, lyg jam galiotų pastato valdytojo ar profesionalaus administratoriaus prievolės.

Ši praktika ne šiaip ydinga – ji pavojinga. Jei institucijų akyse aktyvus kaimynų atstovas tampa atsakingu už viso pastato valdymą, pilietinis aktyvumas virsta atsakomybės spąstais.

Savivaldybės funkcijų imitavimas: savo pareigas – ant piliečių pečių

Lietuvos Respublikos teisės aktai (įskaitant Statybos įstatymą) aiškiai įpareigoja pačią savivaldybę vykdyti statinių techninės priežiūros kontrolę. Savivaldybė privalo prižiūrėti, kaip valdytojai ir administratoriai atlieka savo darbą, kaip saugomas viešasis interesas ir pastatų saugumas.

Tačiau praktikoje matome absurdišką vaizdą: savivaldybė tiesiog nusikrato šios atsakomybės ir bando ją permesti įgaliotiniui.

Iš idėjinio gyventojų atstovo pradedama reikalauti dalykų, kuriems jis neturi nei teisinio statuso, nei techninės kompetencijos. Savivaldybės reikalavimai įgaliotiniui pateikti įvairaus pobūdžio techninio audito ar ekspertizės ataskaitas peržengia bet kokias sveiko proto ribas. Įgaliotinis yra fizinis asmuo, kaimynas, o ne sertifikuota inžinerinių tyrimų laboratorija. Jis fiziškai ir finansiškai negali atlikti ar užsakyti tokių paslaugų.

Tai lygu reikalavimui, kuris objektyviai neįvykdomas dėl paties reikalavimą keliančio subjekto prigimties – kad ir kiek kartų jis būtų kartojamas ar kad ir kokiomis sankcijomis grasinama, tai nepakeičia fakto, kad įgaliotinis neturi nei teisinių, nei techninių, nei finansinių galimybių jį įvykdyti.

Teisinė painiava: vaidmenų suplakimas į vieną

Taikydama teisės normas, valdžios institucija privalo aiškiai skirti skirtingus daugiabučio priežiūros dalyvius:

• butų savininkus,
• gyventojų įgaliotinį,
• paskirtą administratorių (valdytoją),
• statytoją,
• kontroliuojančias institucijas (įskaitant pačią savivaldybę).

Šių vaidmenų negalima suplakti į vieną masę. Įgaliotinis atstovauja gyventojų interesams, renka dokumentus, fiksuoja broką ir reikalauja atsakomybės iš administratoriaus ar statytojo. Tačiau jis neturi profesionalaus aparato, techninių išteklių, biudžeto, darbuotojų, samdomų rangovų ar viešojo administravimo galių. Reikalauti iš įgaliotinio to paties, ko reikalaujama iš licencijuoto valdytojo ar statybos priežiūros inspekcijos, yra teisiškai ydinga.

Teismų išaiškinimai valdininkams – nė motais?

Dar rimtesnis signalas – teismų praktikos ignoravimas. Mano nagrinėtoje byloje teismas jau buvo aiškiai konstatavęs: įgaliotinio statusas negali būti prilyginamas pastato administratoriaus statusui.

Teisinėje valstybėje institucija, priimdama vėlesnius sprendimus, negali apsimesti, kad tokio išaiškinimo nėra. Jei teismas nubrėžė ribą, savivaldybė privalo jos laikytis. Priešingu atveju teisingumas lieka tik popieriuje, o valdininkai toliau taiko jiems patogias, iš piršto laužtas interpretacijas – kad tik nereikėtų patiems atlikti pastatų techninės priežiūros kontrolės.

Kodėl tai pavojinga bendruomenėms?

Daugiabučiuose dažnai atsiranda aktyvių žmonių, kurie savo laiko sąskaita kovoja su statybininkų broku, spaudžia aplaidžius administratorius ir organizuoja kaimynų susirinkimus. Jie yra bendruomenės variklis.

Tačiau jei savivaldybė tokį žmogų paverčia „atpirkimo ožiu“ – bando jam užkrauti teisinę atsakomybę ir reikalauti audito ataskaitų – siunčiama aiški žinutė: būti aktyviam yra rizikinga. Tai efektyviai naikina bet kokią daugiabučių savivaldą, nes gyventojai tiesiog bijos prisiimti įgaliojimus.

Čia prieiname prie didžiausio institucinio cinizmo. Savivaldybė labai dažnai mėgsta teisintis fraze, kad „patys gyventojai yra pasyvūs, nesirūpina savo turtu“. Tačiau mano atvejis puikiai įrodo priešingą tiesą: gyventojų pasyvumas nėra jų pačių kaltė – tai pačios savivaldybės diktuojama sąlyga. Kai už pasyvumą niekas nebaudžia, o už aktyvumą ir problemų kėlimą institucijos puola bausti, žmonės renkasi saugesnį kelią – nedaryti nieko. Savivaldybė pati išdresiruoja visuomenę būti pasyvia, kad po to galėtų ramiai stebėti dūlančius pastatus ir dėl visko kaltinti „neaktyvius kaimynus“.

Valdininkams tiesiog patogu turėti vieną konkretų, matomą asmenį, į kurį galima nukreipti visus biurokratinius reikalavimus, kol tikrieji problemų kaltininkai – aplaidūs administratoriai ar garantinių įsipareigojimų vengiantys statytojai – ir pati kontrolę imituojanti savivaldybė lieka nuošalyje.

Esminis požiūrio lūžis

Vertindama įgaliotinio veiksmus, savivaldybė turėtų pradėti ne nuo biurokratinio priekaišto:

„Kodėl įgaliotinis nepateikė techninio audito ataskaitos, kurios tikėjosi institucija?“

O nuo teisinio klausimo:

„Kodėl savivaldybė, turėdama įstatyminę prievolę kontroliuoti statinių priežiūrą, pati neatlieka savo funkcijų, o reikalauja to iš tam teisių ir kompetencijos neturinčio piliečio?“

Dabartinis institucijos mąstymas veda prie iškreiptos atsakomybės schemos, kuri patogi tik pačiai savivaldybei, bet žalinga teisinei valstybei ir piliečiams. Savivaldybė turi pradėti dirbti savo darbą, o ne ieškoti, kam permesti savo nepadarytas užduotis.

Susiję tekstai

Ar verta pirkti butą iš „Citus“? Viešas klausimas Mindaugui Vanagui dėl užliejamo požeminio parkingo – apie nuo 2023 metų fiksuojamą vandens patekimą į „Citus“ projekto požeminį parkingą.

Evaldas Jablonskas: Valdas Benkunskas, Adomas Bužinskas ir pilietinio aktyvumo kaina Vilniuje – apie Vilniaus savivaldybės požiūrį į aktyvų daugiabučio įgaliotinį, pilietinį aktyvumą ir administracinio spaudimo riziką.

VVTAT – vartotojų gynėja ar dar viena biurokratinė siena? – tekstas apie tai, kaip vartotojų teisių institucijoje daugiabučio įgaliotiniui vėl tenka aiškinti savo statusą ir teisę atstovauti gyventojams.

Projekto pastaba

Grįžti į ciklo puslapį