Daugiabučio įgaliotinio užrašai / Savivaldybė

Evaldas Jablonskas: Aš – „valstybės priešas“ Lauryno Kasčiūno akivaizdoje

Kaip konservatorių valdoma Vilniaus savivaldybė, gindama NT vystytojų verslo interesus, pavertė mane „valstybės priešu“

Paskelbta: 2026-09-10

Viskas prasidėjo gana banaliai – nuo naujos statybos daugiabučio defektų. Tačiau kuo atkakliau reikalavau, kad defektai būtų pašalinti, tuo keistesni dalykai pradėjo vykti jau visai kitoje pusėje. Problema pamažu tapo ne statybos brokas. Problema tapau aš.

Dirbtiniu intelektu sukurta satyrinė redakcinė iliustracija, perteikianti Evaldo Jablonsko požiūrį į Vilniaus savivaldybės administracinį spaudimą ir Lauryno Kasčiūno reakcijos nebuvimą. Iliustracija yra alegorinė ir nevaizduoja dokumentinio konkretaus įvykio.

Viskas prasidėjo gana banaliai – nuo naujos statybos daugiabučio defektų.

Gyventojai susidūrė su problemomis, kurių naujame name neturėtų būti, o būsto projektą vysčiusi bendrovė „Citus“ defektų šalinimą vilkino ir daugeliu atvejų apsiribodavo jų pasekmių maskavimu. Būdamas gyventojų išrinktas įgaliotinis pradėjau daryti tai, kam ir buvau išrinktas: fiksuoti problemas, reikalauti atsakymų ir siekti, kad garantiniai įsipareigojimai būtų vykdomi.

Iš pradžių tai atrodė kaip eilinis ginčas tarp gyventojų ir verslo.

Tačiau kuo atkakliau reikalavau, kad defektai būtų pašalinti, tuo keistesni dalykai pradėjo vykti jau visai kitoje pusėje.

Problema pamažu tapo ne statybos brokas. Problema tapau aš.

Ir šiandien, žiūrėdamas į tai, kas vyko per pastaruosius metus, vis sunkiau galiu patikėti, kad tai tėra virtinė atsitiktinių sutapimų.

Kai pilietinis aktyvumas pradeda kainuoti

Vien 2025 metais mano atžvilgiu buvo pradėti du baudžiamieji procesai. Dėl tų pačių aplinkybių teko ne kartą važiuoti į apklausas, aiškintis ir teikti paaiškinimus – tarsi būtų laukiama, kol kažkur suklysiu, susipainiosiu ar padarysiu klaidą, kurią vėliau būtų galima panaudoti tolesniam spaudimui.

Apie prokuratūros veiksmus esu rašęs straipsnyje UAB „Prokuratūra“: kai bendruomenės gynimas prilyginamas nusikaltimui, todėl dabar nesikartosiu.

Tačiau ši detalė svarbi dėl vienos priežasties.

Kai žmogus vienu metu kovoja su stambiu verslu, gauna savivaldybės reikalavimus ir grasinimus baudomis, turi vaikščioti po teismus, o dar ir nuolat kviečiamas aiškintis baudžiamuosiuose procesuose, poveikis labai paprastas.

Nustok. Atsitrauk. Nutilk.

Galbūt niekas tokio sakinio oficialiai neparašo.

Jo ir nereikia.

Užtenka padaryti žmogaus gyvenimą tokį, kad jis pats pradėtų svarstyti, ar verta toliau kišti galvą ten, kur jo niekas neprašė.

Aš nenutilau.

Ir tada ypač aktyviai į šią istoriją įžengė Vilniaus miesto savivaldybė.

Savivaldybė nusprendė, kad gyventojų atstovas turi būti profesionalus administratorius

Esu gyventojų išrinktas daugiabučio įgaliotinis, dirbantis visuomeniniais pagrindais. Tuo pat metu namo administravimo paslaugas pagal sutartį teikia profesionali įmonė.

Atrodytų, elementaru: gyventojų atstovas yra viena, profesionalus administratorius – visai kas kita.

Vilniaus savivaldybėje ši riba kažkodėl pradėjo nykti.

2025 metais savivaldybė jau buvo pradėjusi prieš mane administracinį procesą ir skyrusi baudą. Ginčas nukeliavo iki teismų. Teismo procese buvo akcentuota ne tik tai, kad nesu namo administratorius, bet ir tai:

„Dėl to teismas pripažįsta pagrįstais Evaldo Jablonsko argumentus, kad pareikštas kaltinimas jam buvo abstraktus, kas apsunkino jo teisę gintis.“

Teismas taip pat konstatavo:

„administracinio nusižengimo protokole tikslus kaltinimas nebuvo suformuluotas“.

Kitaip tariant, teismas aiškiai sukritikavo savivaldybės man taikytą modelį, pagal kurį vien tai, kad esu kaimynų atstovas, reiškia, jog teikiu profesionalias administravimo paslaugas.

Tačiau 2026 m. kovo 27 dieną gavau naują savivaldybės raštą.

Romualdas Pliavga – Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnas, pasirašęs mano atžvilgiu siųstus reikalavimus. DI sukurta simbolinė iliustracija.

Jį pasirašė vėl tas pats pareigūnas – Romualdas Pliavga, nepaisydamas ankstesniame teismo procese išsakytų išvadų.

Savivaldybė pradėjo mano, kaip vadinamojo „valdytojo“, patikrinimą ir per dešimt darbo dienų pareikalavo pateikti keturiolika grupių dokumentų: savininkų sąrašus, kaupiamųjų lėšų informaciją, pirkimų dokumentaciją, namo atnaujinimo planus, veiklos ataskaitas, gyventojų prašymus ir atsakymus, draudimą, tarifus, techninės priežiūros duomenis ir kitą informaciją.

Tokių dokumentų aš paprasčiausiai nevaldau. Net reikalaujamo valdytojo civilinės atsakomybės draudimo negaliu pateikti, nes draudimo bendrovės fiziniam asmeniui tokio valdytojo civilinės atsakomybės draudimo net neišduoda. Aplinkos ministerija nurodė, kad draudimo pareiga tokioje situacijoje tenka profesionaliai administravimo įmonei, o ne fiziniam asmeniui.

Tokius dokumentus turi profesionali namą administruojanti įmonė.

Savivaldybė apie tokią administravimo tvarką gerai žino.

Tačiau reikalavimai keliavo man.

Balandį, ginčui jau persikėlus į teismą, savivaldybės reakcijos ilgai laukti neteko – gavau dar vieną raštą su grasinimais. Šį raštą pasirašė pats Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Adomas Bužinskas, kuris pareikalavo vėl pateikti tuos pačius dokumentus, kurių aš negaliu pateikti, ir už jo reikalavimo neįvykdymą pagrasino tūkstantinėmis baudomis.

Balandžio 27 dieną teismas savivaldybės reikalavimo vykdymą sustabdė, kol bus išspręstas ginčas.

Atrodytų, normalioje institucijoje tai turėtų būti signalas bent trumpam sustoti ir paklausti: gal iš tiesų kažką darome ne taip?

Bet ši istorija tuo nesibaigė.

Pirma pagrasino bauda, paskui išsiaiškino, kad reikalavimas man netaikomas

Vasarą į šią istoriją įsitraukė dar vienas su konservatoriais siejamas Vilniaus savivaldybės vadovas – Energetikos skyriaus vedėjas konservatorius Dalius Krinickas.

Jo pasirašytu raštu man buvo nurodyta tikrinti civilinei saugai skirtą priedangą – realiai požeminį parkingą: apžiūrėti patalpas, jas fotografuoti, surašyti aktus, pasirūpinti daiktų pašalinimu ir apie viską atsiskaityti savivaldybei.

Ir vėl – neįvykdžius reikalavimų buvo grasinama baudomis.

Tik buvo vienas „bet“.

Mano atstovaujamame name tos priedangos apskritai nėra. Ji yra atskirame požeminės automobilių saugyklos objekte.

Vykdydamas savivaldybės nurodymą būčiau turėjęs eiti į svetimą objektą, fotografuoti, surašinėti aktus ir reikalauti iš kaimynų pašalinti prie automobilių laikomus daiktus. Nesunku įsivaizduoti, kiek konfliktų tai būtų sukėlę.

Tik man pradėjus aiškintis, pati savivaldybė patikrino duomenis ir raštu pripažino, kad šie reikalavimai man netaikomi. Tačiau net ir pripažinusi savo klaidą savivaldybė dar pridūrė, kad man, kaip namo valdytojui, „turėtų būti žinoma“, ar mano valdomame name yra priedanga. Kitaip tariant, pirmiausia pati atsiuntė man netaikomą reikalavimą, prigrasino baudomis, o paskui dar faktiškai priekaištavo, kad aš turėjau žinoti, jog tas reikalavimas man netaikomas.

Ir tai dar vienas epizodas toje pačioje istorijoje: kol „Citus“ vilkina statybos defektų šalinimą, konservatorių valdomos savivaldybės administracinė galia vėl nukreipiama į mane – žmogų, kuris reikalauja, kad „Citus“ šalintų statybos defektus.

Tai jau nebeatrodo kaip pavienės klaidos

Vieną klaidingą raštą galima paaiškinti neatidumu.

Antrą – prasta institucijos komunikacija.

Bet kai tas pats žmogus metai iš metų gauna reikalavimus, grasinimus sankcijomis, yra verčiamas gintis teismuose, tuo pat metu tampomas baudžiamuosiuose procesuose, o visa tai prasideda po to, kai jis tampa nepatogus „Citus“, atsiranda visai kitas vaizdas.

Man jis panašus į susidorojimo mechanizmą.

Ne į tokį, kokį matome kino filmuose, kai kažkas tiesiogiai grasina.

Šiuolaikinėje valstybėje žmogų galima palaužti daug elegantiškiau.

Raštais.

Terminais.

Patikrinimais.

Apklausomis.

Baudų grėsme.

Teismais.

Vis naujais reikalavimais, į kuriuos vėl turi atsakyti.

Institucijai tai dar vienas dokumentas sistemoje.

Žmogui – dar viena jo gyvenimo diena.

Būtent todėl Vilniaus savivaldybės administracijos ir ją valdančių konservatorių veiksmus savo atžvilgiu vadinu administraciniu reketu ir savivaldžiavimu. Ne dėl vieno konkretaus rašto, o dėl pasikartojančio metodo: man keliami nepagrįsti ar netaikomi reikalavimai, grasinama baudomis, o galutinis rezultatas vienas – savivaldybės administracinė galia veikia ne prieš defektus vilkinantį NT vystytoją, o prieš žmogų, kuris reikalauja tuos defektus pašalinti.

Ir čia atsiranda politinė šios istorijos dalis.

Kai apie tai buvo informuotas Laurynas Kasčiūnas

Apie Vilniaus merą Valdą Benkunską ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Adomą Bužinską šioje istorijoje jau išsamiai rašiau straipsnyje „Pilietinio aktyvumo kaina Vilniuje“.

Todėl liepos 17 dieną kreipiausi tiesiai į TS-LKD pirmininką Lauryną Kasčiūną. Norėjau sužinoti, kaip partijos vadovas vertina tai, kas vyksta konservatorių vadovaujamoje Vilniaus savivaldybėje.

L. Kasčiūnui pateikiau nuorodą į visą istoriją, pasiūliau perduoti savivaldybės raštus, teismų sprendimus ir kitus dokumentus bei paprašiau situaciją trumpai aptarti.

Atsakymo negavau.

Liepos 27 dieną parašiau dar kartą ir priminiau apie savo kreipimąsi.

L. Kasčiūnas ir vėl neatsakė.

Taigi apie situaciją jis buvo informuotas. Klausimas dabar nebe tas, ar TS-LKD vadovybė žino, kas vyksta Vilniaus savivaldybėje.

Klausimas – kodėl L. Kasčiūnas pasirenka į tai nereaguoti.

Laurynas Kasčiūnas nemato ar nenori matyti?

Šioje vietoje man jau nebeįdomu abstrakčiai klausti, ar Laurynas Kasčiūnas „žino“, kas vyksta Vilniuje.

Aš jam parašiau.

Po dešimties dienų priminiau.

Apie situaciją informuota ir jo vadovaujama partija.

Todėl klausimas dabar kitas.

Kodėl TS-LKD pirmininkas nenori viešai įvertinti to, kas vyksta jo pavaduotojo vadovaujamoje Vilniaus savivaldybėje?

L. Kasčiūnas gali pasakyti, kad savivaldybė elgiasi teisingai.

Gali pasakyti, kad nemato problemos.

Gali paprašyti V. Benkunsko ar A. Bužinsko paaiškinimo.

Gali su manimi nesutikti.

Bet jis negali apsimesti, kad istorijos nėra.

Ypač kai politikoje taip dažnai kalbama apie pilietinę visuomenę, bendruomenių stiprinimą ir žmogaus teisę reikalauti atsakomybės iš valdžios.

Nes mano patirtis kol kas rodo visiškai kitą modelį.

Kol esi tylus gyventojas – esi pilietis.

Kai pradedi kelti nepatogius klausimus stambiam verslui ir institucijoms – tampi problema.

O tada, pasirodo, atsiranda labai daug valstybės aparato žmonių, turinčių laiko tavimi domėtis.

Tik kažkodėl nelieka nė vieno politiko, turinčio laiko paklausti – kodėl?

Visoms pusėms buvo suteikta galimybė pasisakyti

Prieš publikuodamas šį straipsnį suteikiau visoms jame minimoms pusėms progą pateikti savo poziciją. 2026 m. rugsėjo 2 d. atskirus klausimus išsiunčiau „Citus“, Vilniaus miesto savivaldybei ir Laurynui Kasčiūnui. Reakcijos į šiuos paklausimus puikiai atskleidžia, kaip kiekviena iš šių pusių elgiasi susidūrusi su nepatogiais klausimais.

„Citus“ pasirinko jau kone klasikine tampančią tylą – bendrajam bendrovės adresui išsiųstas laiškas, kurio kopijas gavo „Citus“ komunikacijos vadovė Eglė Bačionytė ir bendrovės įkūrėjas Mindaugas Vanagas, liko be atsako. Kaip ir ne kartą anksčiau, vystytojas į nepatogius klausimus tiesiog neatsako.

Vilniaus miesto savivaldybei pateikiau šešis konkrečius klausimus. Laiško kopijas gavo administracijos direktorius Adomas Bužinskas, Energetikos skyriaus vedėjas Dalius Krinickas ir Romualdas Pliavga. Klausiau, kodėl mano, kaip daugiabučio įgaliotinio, atžvilgiu buvo pradėti buldozeriniai administraciniai veiksmai, reikalaujant dokumentų, kuriuos faktiškai valdo profesionali administravimo įmonė. Klausiau, kodėl šis spaudimas tęsėsi net vykstant teisiniams ginčams ir kartu grasinant tūkstantinėmis baudomis. Klausiau ir apie absurdišką priedangos istoriją, kai man buvo nurodyta vykdyti reikalavimus objekte, kuris, kaip vėliau pati savivaldybė pripažino, net nėra mano valdomame name.

Tačiau du klausimai dūrė tiesiai į pažeidžiamiausią tašką.

Paklausiau, ar Vilniaus miesto savivaldybė, jos vadovai ar darbuotojai bendravo su „Citus“, jos atstovais ar susijusiais asmenimis dėl mano, kaip įgaliotinio, veiksmų ar konflikto su vystytoju.

Taip pat paklausiau, ar savivaldybė atmeta galimybę, kad šis administracinis persekiojimas tėra atsakas į mano reikalavimus „Citus“ šalinti statybos defektus.

Šį kartą savivaldybė sureagavo. Atsakymą pasirašė pats administracijos direktorius Adomas Bužinskas.

Tačiau tai, kas sekė, sunkiai pavadinsi atsakymu – veikiau bandymu išsisukti. Dalis klausimų buvo pridengta formalia nuoroda, kad „vyksta teismo byla“, todėl savivaldybė esą susilaikys nuo komentarų. Tačiau į esminį klausimą apie galimą užkulisinį bendravimą su „Citus“ atsakymo „taip“ arba „ne“ nebuvo.

Vietoje to A. Bužinskas šį ir dar vieną nepatogų klausimą tiesiog pavadino „nekorektiškais“.

Ir čia kyla natūralus klausimas: kas čia iš tikrųjų nekorektiška – tiesus piliečio klausimas ar savivaldybės vengimas į jį atsakyti?

Vienas iš epizodų, dėl kurio savivaldybė iš manęs reikalavo atlikti veiksmus ir kuris vėliau virto administracinio nusižengimo procesu, prasidėjo nuo Leonardo Sivinskio kreipimosi. Viešai prieinami duomenys rodo, kad L. Sivinskis daugiau kaip septynerius metus dirbo „Civinity“, kur ėjo statybos departamento vadovo pareigas. Tuo metu, kai 2025 m. pavasarį kilo mano konfliktas su L. Sivinskiu, „Citus“ direktoriumi jau buvo Vilius Kucinas – tas pats V. Kucinas, kuris tuo pačiu metu buvo ir AB „Civinity“ valdybos narys.

Beje, L. Sivinskis Vilniaus savivaldybės ir NT aplinkoje nėra naujas veikėjas. Jo pavardė viešojoje erdvėje, kalbant apie Senamiesčio nekilnojamojo turto ginčus, figūravo dar 2016 metais.

Man šios sąsajos atrodo akivaizdžios – taškai susijungia. Todėl mano klausimas apie galimą savivaldybės ir „Citus“ suartėjimą neatsirado iš niekur. Savivaldybė galėjo labai paprastai išsklaidyti abejones ir atsakyti viena fraze: bendravome arba nebendravome.

Ji pasirinko kitą kelią – pavadinti klausimą „nekorektišku“.

Tai patogi biurokratinė priedanga: kai neturi ką atsakyti, apkaltink to paklaususįjį etikos stoka.

Savivaldybė dar bandė pridurti, kad mano patikrinimas neva buvo įtrauktas į 2026 metų planinių patikrinimų planą. Tačiau ši popierinė gynyba visiškai nepaaiškina, kodėl iš manęs buvo reikalaujama to, ko nevaldau, kodėl gąsdinta baudomis pačiame teismo įkarštyje ir kodėl man buvo kišami svetimi reikalavimai.

Galiausiai atskirai dėl publikacijos kreipiausi ir į Lauryną Kasčiūną. Laiško kopija tą pačią dieną buvo išsiųsta ir TS-LKD sekretoriatui – jiems buvo pranešta apie rengiamą publikaciją ir pateikti klausimai, į kuriuos prašiau atsakyti.

Iki nustatyto termino iš L. Kasčiūno nesulaukiau jokio atsakymo.

Taigi prieš skaitytojo akis nusipiešia iškalbingas trejetas:

• „Citus“ – akla ir kurčia tyla.
• Laurynas Kasčiūnas – visiškas abejingumas ir tyla.
• Vilniaus miesto savivaldybė – biurokratinis išsisukinėjimas, kai tiesūs klausimai apie galimą bendravimą su vystytoju paliekami be aiškaus atsakymo, o pats klausimas pavadinamas „nekorektišku“.

Skaitytojui palieku spręsti, ką reiškia ši institucinė tyla ir „nekorektiškais“ vadinami bandymai ginti stambųjį vystytoją.

Susiję tekstai

Pilietinio aktyvumo kaina Vilniuje: kaip Valdas Benkunskas ir Adomas Bužinskas naikina nepatogius įgaliotinius – apie Vilniaus savivaldybės požiūrį į aktyvų daugiabučio įgaliotinį, pilietinį aktyvumą ir administracinio spaudimo riziką.

Kai savivaldybė daugiabučio įgaliotinį prilygina administratoriui – apie tai, kaip Vilniaus savivaldybė daugiabučio įgaliotinį vertina kaip administratorių ar pastato valdytoją.

UAB „Prokuratūra“: kai bendruomenės gynimas prilyginamas nusikaltimui – apie situaciją, kai daugiabučio bendruomenės interesų gynimas, statybų broko viešinimas ir kreipimaisi į verslo asociacijas virto baudžiamuoju įtarimu.

Ar verta pirkti butą iš „Citus“? Viešas klausimas Mindaugui Vanagui dėl užliejamo požeminio parkingo – apie nuo 2023 metų fiksuojamą vandens skverbimąsi į parkingą, bandymus pašalinti defektus ir kreipimąsi į „Citus“ įkūrėją Mindaugą Vanagą.

Grįžti į ciklo puslapį