Daugiabučio įgaliotinio užrašai / Prokuratūra

UAB „Prokuratūra“: kai bendruomenės gynimas prilyginamas nusikaltimui

Paskelbta: 2026-08-24

Dirbtiniu intelektu sukurta simbolinė redakcinė iliustracija straipsniui apie Evaldo Jablonsko keliamus klausimus prokuratūrai. Iliustracijoje pavaizduoti Nida Grunskienė, Šarūnas Šimonis, Julius Gelumbauskas ir Ugnė Rinkevičienė; ji nėra dokumentinė konkretaus įvykio nuotrauka.

Autorius: Evaldas Jablonskas. Publikacijoje pateikiami dokumentais, procesiniais sprendimais ir susirašinėjimu pagrįsti faktai bei autoriaus asmeninis šių aplinkybių vertinimas. Formuluotė UAB „Prokuratūra“ vartojama kaip publicistinė metafora.

Visada maniau, kad teisėsauga yra skirta ginti visuomenę ir viešąjį interesą. Niekada negalėjau įsivaizduoti, kad vieną dieną Lietuvos valstybės vardu veikianti sistema bus panaudota tam, kad apgintų stambaus nekilnojamojo turto vystytojo ramybę nuo vieno nepatogaus daugiabučio įgaliotinio. Ir ne tiesiog apgintų, o teisėtą bendruomenės teisių gynimą bei neviešus laiškus verslo asociacijoms paverstų oficialiu baudžiamuoju įtarimu.

Ši istorija – ne tik apie mane. Tai istorija apie sistemą, kuriai pasirinkau publicistinę metaforą – UAB „Prokuratūra“. Susidūręs su ja pasijutau lyg patekęs į uždarą komercinio banko aptarnavimo ratą: institucija pati vertina savo pačios darbuotojus, pati pažeidimų neranda, pati savo raštus pripažįsta visiškai išsamiais ir pati uždaro visas duris skundams. Ratas užsidaro, spyna užrakinama, o esminiai klausimai lieka kaboti ore.

Konfliktas, prasidėjęs nuo vandens skydinėje ir statybų broko

Viskas prasidėjo ne prokurorų kabinetuose, o realiame gyvenime, kai kaimynai mane išsirinko daugiabučio įgaliotiniu. Mūsų tikslas buvo visiškai paprastas ir teisėtas – priversti stambų NT vystytoją „Citus“ ištaisyti garantinius statybos defektus.

Kas yra susidūręs su didžiaisiais plėtotojais, puikiai žino jų taktiką: begaliniai pažadai, laiko vilkinimas ir viltis, kad žmonės tiesiog pavargs bei nusimos ranka. Aš nenusimojau. Kaip įgaliotinis aktyviai gyniau namo interesus, viešinau realią gyventojų patirtį ir uždavinėjau nepatogius klausimus.

Pamatęs, kad derybos su statytoju sukasi ratu, žengiau kitą žingsnį – kreipiausi į verslo asociacijas. Parašiau Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijai (LNTPA), kuriai priklauso vystytojas, bei Lietuvos pardavimų asociacijai (LIPA). Į pastarąją kreipiausi todėl, kad su vystytoju dirbusi buvusi pardavimų vadovė įkūrė nuosavą įmonę, kuri priklausė LIPA – tikėjausi, kad ši asociacija taiko aukštus etikos standartus savo narėms.

Tai nebuvo vieši išpuoliai ar straipsniai. Tai buvo oficialūs, nevieši kreipimaisi į verslo bendruomenę dėl taikomų etikos standartų. Tuo metu net susapnuoti negalėjau, kad mano asmeniniai laiškai asociacijoms vėliau atsiras baudžiamojoje byloje. Dar daugiau – kad pats kreipimasis į verslo etikos sargus bus įrašytas į man pareikštą įtarimą kaip tariamai „tęsiami neteisėti veiksmai“.

Kai verslas atsiveda teisėsaugą

Su vystytoju susiję asmenys nusprendė, kad geriausias būdas užtildyti nepatogų gyventojų atstovą – panaudoti valstybės prievartos aparatą. Teisėsaugai buvo parašytas pareiškimas reikalaujant iškelti man baudžiamąją bylą dėl šmeižto ir dėl persekiojimo.

Prieš publikaciją „Citus“ pateikiau ir konkrečius klausimus dėl bendrovės galimo vaidmens šiame procese:

1. Ar „Citus“, jos darbuotojai, vadovai, atstovai arba bendrovės pasitelkti teisininkai dalyvavo rengiant, derinant ar teikiant pareiškimus teisėsaugai dėl mano viešų pasisakymų, atsiliepimų ir kreipimųsi į verslo asociacijas?
2. Ar „Citus“, jos darbuotojai, atstovai arba teisininkai teikė policijai ar prokuratūrai mano komentarus, atsiliepimus, susirašinėjimą, garso įrašus arba kitą medžiagą?
3. Ar „Citus“ žino, kas ir kokiomis aplinkybėmis perdavė teisėsaugai mano neviešus laiškus Lietuvos pardavimų asociacijai ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijai?
4. Ar „Citus“ atsiriboja nuo bandymų baudžiamuoju procesu spausti, įbauginti arba nutildyti jos veiklą kritikuojančius gyventojus ir bendruomenių atstovus?

Lietuvos policija, kasdien dirbanti su realiais nusikaltimais, situaciją įvertino blaiviai. Pareigūnai priėmė sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir konstatavo: jokio nusikaltimo čia nėra. Tai dviejų pusių ginčas, kurį reikia spręsti civiliniame teisme, o ne policijos pajėgomis. Vystytojo atstovams apskundus šį sprendimą, kitas prokuroras vėl patvirtino tą patį – baudžiamojo proceso pradėti nėra jokio pagrindo.

Atrodė, kad teisinėje valstybėje taškas padėtas. Du nepriklausomi filtrai pasakė, kad bendruomenės problemų kėlimas nėra nusikaltimas. Tačiau tada į procesą įsitraukė prokuroras Šarūnas Šimonis. Jis vienasmeniškai panaikino policijos sprendimą, atvėrė tyrimą ir aš žaibiškai tapau įtariamuoju baudžiamojoje byloje.

Didysis įtarimo absurdas

Š. Šimonio vadovaujamame tyrime man pareikštas įtarimas atvėrė tikrąjį sistemos absurdą. Tyrėjos pasirašytame dokumente buvo sumesta viskas: mano vieši atsiliepimai apie vystytoją, komentarai internete ir… tie patys nevieši laiškai verslo asociacijoms.

Formuluotė tiesiog atima žadą: įtarime juodu ant balto įrašyta, kad aš, „tęsdamas savo neteisėtus veiksmus“, kreipiausi į LIPA ir LNTPA. Pagalvokite apie tai: piliečio laiškas verslo asociacijai dėl taikomų etikos standartų valstybės institucijos buvo oficialiai pripažintas nusikalstama veika.

Čia iškyla esminis klausimas: kaip šie nevieši laiškai apskritai atsidūrė baudžiamojoje byloje? Kas juos atidavė pareigūnams? Ar pačios asociacijos perdavė susirašinėjimą, ar jie atkeliavo per vystytojo atstovus? Šių laiškų kilmės prokuroras Šimonis net nebandė aiškintis. Dėl šio galimo duomenų atskleidimo pateikiau skundus Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, nes asmeninis susirašinėjimas negali tiesiog stebuklingai virsti baudžiamojo persekiojimo įrankiu.

Galiausiai tas pats prokuroras Š. Šimonis bylą nutraukė. Motyvas iš esmės paprastas – pagrindo šį konfliktą spręsti baudžiamąja tvarka nebuvo, o vystytojo atstovams palikta galimybė savo teises ginti civiline tvarka. Policijai tam suprasti pakako kelių dienų. Šimoniui – dar trijų mano apklausų. Gal tikėtasi, kad kažkur susipainiosiu, pasakysiu ne tą žodį ir pagaliau atsiras už ko užsikabinti? Bet nieko neatsirado. Ir tada lieka labai paprastas klausimas: kam apskritai reikėjo žmogų paversti įtariamuoju, tris kartus tampyti į apklausas ir priversti patirti nemažų išlaidų advokatams? Ar tikrasis tikslas nebuvo tiesiog pakišti po presu ir priversti nutilti apie statybų broką?

UAB „Prokuratūra“ – uždaras atsakymų ratas

Nusprendęs išsiaiškinti, kodėl su manimi buvo taip pasielgta, kreipiausi į Generalinę prokuratūrą. Tikėjausi realaus tyrimo, o patekau į klasikinę biurokratinę karuselę.

Pirmiausia, Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Julius Gelumbauskas man atsakė, kad prokuroras turi „procesinį savarankiškumą“, o policija esą nebuvo tinkamai įvertinusi vieno garso įrašo. Tačiau jis nesugebėjo įvardyti, kokie konkrečiai nauji faktai staiga pateisino mano pavertimą įtariamuoju ir kodėl laiškai asociacijoms tapo nusikaltimo dalimi.

Tada paprašiau pradėti Šarūno Šimonio tarnybinį patikrinimą. Vidaus tyrimų skyriaus vyriausioji prokurorė Ugnė Rinkevičienė atsisakė tai padaryti. Jos argumentas mane pribloškė: tarnybinio patikrinimo metu negalima vertinti prokuroro sprendimų pagrįstumo. Iškart kyla logiškas klausimas: jei negalima vertinti sprendimų pagrįstumo, kaip institucija gali užtikrintai konstatuoti, kad prokuroras elgėsi teisėtai ir nepadarė jokio pažeidimo?

Paskutinė viltis buvo skundas pačiai generalinei prokurorei Nidai Grunskienei. Sulaukiau galutinio, jos pačios pasirašyto rašto. Ir čia ratas užsidarė. Rašte tiesiog konstatuota, kad ankstesni atsakymai išsamūs, o argumentai – nebekartojami. N. Grunskienė pripažino faktą: Šimoniui buvo pavesta tik patikrinti policijos nutarimą, o sprendimą pradėti tyrimą jis priėmė pats. Ji taip pat patvirtino, kad atlikus tyrimą jokio nusikaltimo nerasta. Tačiau kaip galima konstatuoti, kad pažeidimo nebuvo, jei pati prokuratūra pripažino, kad Šimonio sprendimo pradėti tyrimą pagrįstumas apskritai nebuvo vertintas?

Ir viskas. Skundas atmestas. Atsakymas – neskundžiamas. Sistema pati patikrino savo darbuotoją, pati nerado jokių klaidų ir pati oficialiai pareiškė, kad daugiau šiuo klausimu su manimi nesikalbės.

Kai visos durys užsidaro

Bandydamas rasti teisybę už šio uždaro rato ribų, kreipiausi į Seimo kontrolierių įstaigą. Prašiau įvertinti ne pačius prokuroro sprendimus, o akivaizdų prokuratūros biurokratizmą – tai, kad institucija tiesiog kopijuoja savo atsakymus ir ignoruoja esminius piliečio klausimus.

Tačiau Seimo kontrolierė Erika Leonaitė atsisakė skundą nagrinėti. Paaiškinimas standartinis – prokuratūros veiklos kontrolė nepatenka į jų kompetencijos ribas, o pati Generalinė prokuratūra, kontrolierės vertinimu, jau pateikė išsamų atsakymą. Bet jei Seimo kontrolierė pati prokuratūros veiksmų nevertino, kaip ji galėjo nustatyti, kad Generalinė prokuratūra jau pateikė išsamų atsakymą? Ratas tapo visiškai nepramušamas. Išorinė institucija atsisako vertinti dėl kompetencijos stokos, bet aklai pasitiki pačios prokuratūros žodžiu, kad viskas atlikta puikiai.

Dirbtiniu intelektu sukurta simbolinė redakcinė iliustracija apie Seimo kontrolierę Eriką Leonaitę, prokuratūros veiklos kontrolės ribas ir klausimą, kaip atsakymas gali būti laikomas išsamiu, jei pati prokuratūros veiksmų esmė nebuvo vertinta. Iliustracija nėra dokumentinė konkretaus įvykio nuotrauka.

Nuo savivaldybės iki prokuratūros: tas pats absurdiškas modelis

Šį mechanizmą jau aprašiau straipsnyje „Pilietinio aktyvumo kaina Vilniuje: kaip Valdas Benkunskas ir Adomas Bužinskas naikina nepatogius įgaliotinius“ – kaip Vilniaus miesto savivaldybė, man einant daugiabučio įgaliotinio pareigas, užvertė absurdiškais reikalavimais ir pradėjo grasinti tūkstantinėmis baudomis. Prie grasinimų baudomis vairo stojo dar vienas konservatorius – Dalius Krinickas. Rinkėjai mandato į Seimą jam nedavė, tačiau vieta Vilniaus savivaldybės Energetikos skyriaus vedėjo kėdėje atsirado.

Dirbtiniu intelektu sukurta simbolinė redakcinė iliustracija apie Dalių Krinicką, Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos skyrių, „Citus“ garantinių defektų temą ir spaudimą daugiabučio įgaliotiniui, reikalaujančiam sutvarkyti statybų broką. Iliustracija nėra dokumentinė konkretaus įvykio nuotrauka.

Namui galioja garantija. „Citus“ privalo sutvarkyti bėgantį vandenį, statybos broką ir kitus garantinius defektus. Gyventojai viską fiksuoja, rašo, reikalauja, primena. Bet „Citus“ dėl to niekas tūkstantinėmis baudomis nemojuoja.

Užtat man – prašom.

Vienoje pusėje – konservatorių valdoma Vilniaus savivaldybė. Kitoje – Generalinė prokuratūra, kurios vadovė į postą pasodinta gavus tų pačių konservatorių Seimo palaiminimą. O per vidurį lieka pilietis, kuris viena ranka turi gintis nuo tų pačių konservatorių žmonių savivaldybėje ir prokuratūros viršūnėje, o kita – reikalauti, kad stambus NT vystytojas pagaliau sutvarkytų savo paliktą broką. Kai visos svirtys vienų rankose, gintis tenka vienam.

Nauji reikalavimai, nauji terminai, nauji grasinimai baudomis. Ir visa tai žmogui, kuris daro vieną dalyką – reikalauja, kad vystytojas pagaliau sutvarkytų tai, ką privalo sutvarkyti.

Tai kas čia iš tikrųjų negerai?

Tas, kas paliko broką ir jo netvarko?

Ar tas, kas garsiai reikalauja jį sutvarkyti?

Prieš publikaciją šiuos klausimus pateikiau ir Vilniaus miesto savivaldybei bei merui Valdui Benkunskui, Adomui Bužinskui ir Daliui Krinickui:

1. Kokių konkrečių veiksmų Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi dėl gyventojų fiksuojamų garantinių statybos defektų ir tam, kad „Citus“ juos pašalintų?
2. Kodėl savivaldybė mano, kaip daugiabučio įgaliotinio, atžvilgiu taikė reikalavimus, terminus ir galimų baudų grėsmę, tačiau gyventojai nemato analogiško savivaldybės aktyvumo „Citus“ atžvilgiu dėl garantiniu laikotarpiu nepašalintų statybos defektų?
3. Kaip Valdas Benkunskas, Adomas Bužinskas ir Dalius Krinickas paaiškintų, kodėl savivaldybės administracinės priemonės taip aktyviai buvo taikomos gyventojų įgaliotiniui, tačiau analogiško ryžtingumo gyventojai nemato sprendžiant jų problemas su „Citus“?

Kodėl prieš eilinį žmogų valstybės ir savivaldybės aparatas suveikia taip greitai, o kai reikia prispausti stambų NT vystytoją – staiga atsiranda begalė tylos, laukimo ir bejėgiškumo?

Neturiu įrodymų, kad savivaldybė ir prokuratūra veiktų pagal vieną suderintą scenarijų, ir tokios versijos nekeliu. Bet rezultatas abiem atvejais labai panašus: vos tik pradedi reikalauti, kad verslas ištaisytų savo broką ir prisiimtų atsakomybę, valstybės aparatas kažkodėl atsisuka ne prieš verslą, o prieš tave.

Vieši klausimai prokurorui Šarūnui Šimoniui:

1. Kokie konkretūs duomenys pateisino policijos atsisakymo panaikinimą, kurių prieš tai nematė nei policijos tyrėjai, nei prokuroras Tomas Danyla?
2. Kodėl procesas buvo išplėtotas iki oficialių įtarimų, jei vėliau pats pripažinote, kad situacija nesiekia baudžiamajam procesui būtino pavojingumo?
3. Kodėl mano nevieši laiškai verslo asociacijoms, ginant daugiabučio interesus ir keliant etikos klausimus, įtarime buvo įvardyti kaip „tęsiami neteisėti veiksmai“?
4. Ar tikrinote, kaip šis neviešas susirašinėjimas pateko į bylos medžiagą, ir ar vertinote riziką, kad baudžiamasis procesas gali būti naudojamas kaip stambaus verslo naudojamas spaudimo įrankis?

Vieši klausimai generalinei prokurorei Nidai Grunskienei:

1. Kaip galima konstatuoti, kad prokuroras nepadarė pažeidimo, jei Jūsų vadovaujamas Vidaus tyrimų skyrius teigia, kad prokuroro sprendimų pagrįstumo tarnybine tvarka vertinti negalima?
2. Koks nepriklausomas mechanizmas valstybėje gali įvertinti prokuroro veiksmų proporcingumą, kai pati prokuratūra uždaro duris bet kokiam vidiniam tyrimui?
3. Ar laikote normalia praktiką, kai piliečio kreipimasis į verslo asociacijas dėl etikos ir statybų broko tampa pagrindu baudžiamajam įtarimui formuluoti?
4. Ar matote riziką, kad nepagrįstas baudžiamojo proceso eskalavimas privačiuose komerciniuose konfliktuose veikia kaip atgrasymo ir kritikos slopinimo priemonė prieš aktyvius bendruomenių atstovus?

Visoms pusėms buvo suteikta galimybė pateikti savo poziciją

Prieš publikuojant šį straipsnį klausimai ir prašymai pateikti poziciją buvo išsiųsti visoms jame minimoms pagrindinėms pusėms: Vilniaus miesto savivaldybei, merui Valdui Benkunskui, administracijos direktoriui Adomui Bužinskui, Energetikos skyriaus vedėjui Daliui Krinickui, Generalinei prokuratūrai, prokurorui Šarūnui Šimoniui, generalinei prokurorei Nidai Grunskienei, Seimo kontrolierei Erikai Leonaitei ir „Citus“.

Savivaldybė, V. Benkunskas, A. Bužinskas, D. Krinickas, Generalinė prokuratūra, Š. Šimonis ir N. Grunskienė savo pozicijos pateikti atsisakė. Seimo kontrolierė Erika Leonaitė ir „Citus“ apsiribojo tyla.

Pilietinė išvada ir atsakymo teisė

Mano atžvilgiu pradėtas tyrimas buvo nutrauktas. Įtarimai subliuško, byla nepasiekė teismo, o prokuratūra pripažino, kad nusikalstamos veikos požymių nebuvo. Tačiau valstybės mašinos sukelto streso, apklausų, išlaidų advokatams ir bandymo padaryti mane nusikaltėliu niekas neištrins.

Štai kodėl aš vadinu šią sistemą UAB „Prokuratūra“. Tai uždara ekosistema, veikianti pagal savo vidines taisykles, kurioje pilietis tėra nepatogus klientas. Jei tu drįsti garsiai ginti savo bendruomenę nuo stambaus verslo nekokybiško darbo, būk pasiruošęs, kad verslas gali ateiti su teisėsaugos vėzdu. O kai pradėsi klausinėti, kodėl valstybė elgiasi kaip privataus verslo saugos tarnyba, gausi tris antspauduotus raštus, kad sistema savimi pasitiki ir tavo klausimų negirdi.

Susiję tekstai

„Citus“ atsiliepimai ir pirkėjų patirtis: ko tikėtis susidūrus su šiuo NT vystytoju? – apie viešuose atsiliepimuose, žiniasklaidoje ir dokumentuotoje patirtyje pasikartojančias „Citus“ pirkėjų bei gyventojų problemas.

Į elektros skydinę – su skėčiu? Viešas klausimas „Citus“ garantinio skyriaus vadovui Mariui Karpavičiui – apie oficialiame statinio apžiūros akte užfiksuotą vandens patekimą į požeminio parkingo elektros skydinės zoną ir „Citus“ garantinio skyriaus reikalaujamus papildomus „objektyvius“ įrodymus.

Ar verta pirkti butą iš „Citus“? Viešas klausimas Mindaugui Vanagui dėl užliejamo požeminio parkingo – apie nuo 2023 metų fiksuojamą vandens patekimą į „Citus“ projekto požeminį parkingą ir viešą klausimą „Citus“ įkūrėjui Mindaugui Vanagui.

Pilietinio aktyvumo kaina Vilniuje: kaip Valdas Benkunskas ir Adomas Bužinskas naikina nepatogius įgaliotinius – apie daugiabučio įgaliotinio patirtį ginant gyventojų interesus Vilniuje.

Grįžti į ciklo puslapį